Puikios lyderystės principai

Žurnalo Time pripažintas vienu iš 25 įtakingiausių amerikiečių, įvardintas vienu iš reikšmingiausių ir įtakingiausių verslo pasaulio mąstytojų (15-a vieta 2007 metų Thinkers 50 sąraše) Stephen R. Covey spalio 29 d. Rygos Dailės teatre susirinkusiems pasiklausyti jo seminaro pasiūlė išbandyti ekologišką mąstymą. Ekologiškas mąstymas remiasi nuostata, jog visi esame neatsiejamai susiję ir į tai būtina atsižvelgti kuriant santykius. Ponas Covey visur ieško prasmės ir gerus santykius tarp žmonių jis vadina „prasmingais“, o ne „efektyviais“.

Įdomiausia, kaip pats p. Covey demonstruoja šį mąstymą savo elgesiu. 76 metų plikas oriai judantis vyras išlieka ištikimas sau atsisakydamas varžytis su sėkmės mokytojais ar performanso meistrais dėl kuo įspūdingesnio renginio vardo. Jis kalba lėtai ir labai paprastai siekdamas tik kuo tiksliau perduoti savo žinią. Savo doktriną iliustruoja tais pačiais jo veikaluose jau pateiktais pavyzdžiais tarytum taupytų mintis. Pristatydamas savo bestselerio „7 efektyviai veikiančių žmonių įpročiai“ visame pasaulyje išpopuliarintą vertybėmis grįsta asmeninio tobulėjimo sistemą pabrėžia, kad jis TIK suteikė naujus pavadinimus nuo žilos senovės žinomiems principams ir sudėliojo juos į lengvai suprantamą mokymą. Tik tiek. Per kavos pertraukėlę susitikęs su savo kolegomis iš kompanijos FranklinCovey nešioja jiems pyragėlius ir ploja kiekvienam naujai pasirodančiam tarytum sutiktų čempioną. Pietų pertraukos metu su žurnalistais šnekasi 20 minučių ilgiau nei planuota beveik nepalikdamas sau laiko ramiai pavalgyti. Seminaro išvakarėse sako kalbas įvairiose vietose ir nemokamai dalijasi išmintimi apie lyderystę šeimoje su šimtais žmonių iš gatvės atvirame seminare užuot mėgavęsis Rygos slėpiniais.

Savo viešose kalbose p. Covey asketiškai siekia pabrėžti tik tam tikrų minčių didingumą. Jis anaiptol neteigia, kad tos mintys yra tik būtent jo protingos galvos sukurtos. Mes visi tas mintis jau girdėjome, bet nestabtelėjome jas gerai apgalvoti... Pavyzdžiui, žinome, kad pramonės amžių keičia kokybiškai kitoks žinių ekonomikos amžius: globalizacijos vis stipriau sujungiamame vis skaidresniame pasaulyje konkurencinėje kovoje gali nugalėti tik tos organizacijos, kurios sugeba pilnai atskleisti visą savo darbuotojų talentą. Bet ar klausėme savęs, ar mūsų organizacijoje visi darbuotojai pilnai įgyvendina visą savo potencialą? Kas tam trukdo? Ar galime sukurti kultūros terpę, kad darbuotojai sugebėtų patys save motyvuoti? Be „pramonės amžiaus kontrolės maniako“ priežiūros (įsivaizduokime mėlstelėjusi nuo riksmo ant kolegų lietuviškos įmonėlės vadybininką), - t.y. be formalų autoritetą turinčio prievaizdo? Pasak p. Covey, tyrimai rodo, kad tik 19 proc. organizacijų darbuotojų jaučią aistrą siekti savo organizacijos tikslo. Ar ir Jūs dirbate organizacijoje, kurioje keturi iš penkių trina kėdę tik dėl pinigų, karjeros ar tarnybos teikiamo ramaus užutekio?

Žinių amžiaus darbuotojai turi daugiau pasirinkimų, nei pramonės amžiaus. Ar bandėte suvaldyti talentingus profesionalus juos spausdami ir gąsdindami? Ar įmanoma užčiaupti ekonomistą Raimondą Kuodį arba žurnalistą Artūrą Račą per darbo santykius? Tokių darbuotojų žinių amžiuje neišvengiamai daugės ir vadovauti jiems tegalės tarnaujantis lyderis. Tarnaujančio lyderio galia kyla ne iš jo posto, bet suteikiama „apačių“ todėl, kad jie mato žmogaus pasirengimą aukotis.

Tarnaujančių lyderių yra nemažai, tik populiari kultūra jų nešlovina. Pasak p. Covey, lyderystė yra perdavimas žmonėms pranešimo apie jų vertę ir potencialą taip aiškiai, kad jie įkvėpiami patys tai matyti savyje. Antai Lietuvos žiniasklaida dažniausiai kuria neapykantos terpę, kurioje net didžiuojamasi tokiu sadistišku darbu kaip „atviro nervo krapštymas“. Nejaugi per tuos keliolika metų nepamatėme, jog kad ir kiek užgauliosime bei žeminsime korumpuotus politikus, jie dėl to nė per nago juodymą nepasikeis, nes net nelaiko savęs kaltais. Teks išmokti kitaip su jais bendrauti, jei jau jų nesušaudome vietoje...

Yra keturios bendravimo rūšys. Pirma, ir bene pati populiariausia yra priešiškumas. Tai subkultūrų dievinamas santykis su kitais: jei tu ne su mumis – tu prieš mus. Toliau - gynybinis bendravimas. Jo imamės tada, kad suprantame, kad vis viena teks kalbėtis su priešininkais, nes negalime jų įveikti. Aukštesnė bendravimo forma yra pagarbus bendravimas arba kompromisas. Neretai toks bendravimas padeda priimti sprendimus, kuriais niekas nėra patenkintas, bet visi mano, „kad buvo atsižvelgta į visų pusių nuomones“. Ir aukščiausias bendravimo lygis yra sinerginis arba trečiosios alternatyvos bendravimas. Tai bendravimas, kuomet aš atsisakau savosios nuomonės, o Jūs – savosios, kad kartu sukurtume trečiąją nuomonę, kuri būtų geresnė tiek už maniškę, tiek ir už Jūsiškę.

Tarnaujančių lyderių praktikuojamam sinerginiam bendravimui reikia labai keisto lydinio, - tiek drąsos, tiek ir nuolankumo. Drąsos savo mintims išsakyti ir nuolankumo įsiklausyti į kito mintis ir jas suprasti ne tik ausimis, bet pamatyti akimis ir širdimi. Na, ir p. Covey gilus įtikėjimas empatiniu klausymu, atjauta grįstu bendravimu - nieko naujo. Puikus komunikacijos istorikas John Durham Peters savo nuostabioje knygoje „Kalbėjimas vėjams“ nepaprastai taikliai atskleidžia bendravimo esmę kiek kitais žodžiais, nei p. Covey, bet iš esmės sakydamas tą patį: „Komunikacijos uždavinys yra ne likti ištikimu savo vidujybei, o atleisti kitiems už tai, kad šie niekuomet nemato mūsų taip, kaip matome mes.“

Vienas žurnalistas paklausė Stephen R. Covey ar nepanašu, kad verslo mokymus jis paverčia savotiška religija? Šis atsakė, kad iš dalies taip yra. Jam pačiam religija labai svarbi, nors jis gerbia ir nepraktikuojančius. Devynis vaikus ir penkiasdešimt anūkų turintis, mormonų tikėjimą išpažįstantis p. Covey sakosi negalįs priprasti prie fakto, kad žmonės nepasimoko net iš savo pačių kančios, nesugeba liautis varžęsi, kur nereikia, neišmeta iš galvos stokos mąstymo ir vis dar labiau rūpinasi savo įvaizdžiu nei savimi... Sakokote „mes irgi galime tą pasakyti”? Tada koks skirtumas tarp mūsų ir elitinio verslo mokytojo žodžių?

Žvelgdamas į p. Covey auditoriją didelio ir šviesaus teatro pastate klausiau savęs, kodėl jie čia? Man atrodė, kad šie žmonės atėjo ne tiek dėl senstančio pono Covey, bet dėl principų, apie kuriuos jis kalba. Ir ne todėl, kad tais principais besivadovaujančios kompanijos sukuria didelio pasitikėjimo kultūrą, kurioje investicijos duoda trigubai daugiau grąžos akcininkams, nei žemo pasitikėjimo kultūros organizacijose... Tiesiog pasaulis be universalių principų, be mąstymo „laimėkime abu“, be atjautos jiems neturi prasmės. Mirs ponas Covey, mirsime ir mes – o ką paliksime?

Rytis Juozapavičius, FranklinCovey Lietuva konsultantas