Beveik šimtas įvairių verslo ir viešojo sektoriaus organizacijų atstovų dalinosi patirtimi, kas padeda būti efektyviems sunkmečiu „FranklinCovey“ ir „Kitokie projektai“ bendrai surengtoje konferencijoje prie Margio ežero netoli Trakų balandžio 28 d. Konferencijos pranešėjai išskyrė asmeninio efektyvumo, kaip atsako į sunkmečio iššūkius, dėsningumus. Juos vienijo įžvalga, kad su iššūkiu susidūrę žmonės efektyvūs būna tada, kai sąmoningai renkasi atliepti susidariusios padėties reikalavimams ir remiasi principais. Konferencijos dalyviai plojimais sutiko tokį elgesio modelį iliustruojantį filmą apie Naujamiesčio kunigą Algirdą Dauknį.
http://www.youtube.com/watch?v=MMnZh0fxMbk
Tom Peters kaip gluosnis su dygliukais
Vilniuje vykusiame iškilaus verslo mąstytojo Tom Peters seminare „Aplenk pokyčius“ (seminaro skaidrės pasiekiamos http://www.tompeters.com/entries.php?rss=1¬e=http://www.tompeters.com/blogs/main/010915.php) verslo konsultantas Aleksandras Abišala negailestingai paprastai paklausė įžymybės. Girdi, Harvardo nebaigusiam Aleksandrui priklauso kepyklėlė su dvylika darbuotojų provincijoje, sąskaitos už elektrą ir šildymą auga, sunkmetis spaudžia – ką daryti? Pono Peters atsakymo esmė skambėtų maždaug taip: „daryk daugiau klientams už tą pačią kainą nei kitas vyrukas, Tavo konkurentas, - tiesiog daugiau dirbk, atsikelk anksčiau, nueik gulti vėliau ir būk visiems mielas “. Tikriausiai nujausdamas, jog dalis auditorijos gali būti šokiruota atsakymo paprastumo, p. Peters padėkoja p. Abišalai už „gerą klausimą“, sakydamas, jog klausimas jį tikrai sunervino. Atodo, p. Peters tas susinervinimas ir padeda prieiti įžvalgų, dėl kurių jis beveik tris dešimtmečius linksniuojamas kaip „verslo guru“.
Mano galva, nors ir pasirengęs nuolat keistis ir permainas šlovinantis p. Petersas vis dėlto aukština paprastais principais grįstą verslo mąstymą. Seminare jis išsakė susižavėjimą Australijos verslininku Jim Penman (http://www.jims.net/ ) kurio vieno pradėtas verslas šiandien tapo didele grupe įmonių, teikiančių begalę įvairiausių paslaugų: prižiūrėti Jūsų baseiną, medžius, tvorą, pavedžioti Jūsų šunį ar jį išplauti, sutvarkyti Jūsų biblioteką, kompiuterį, anteną ar sugalvokite dar ką nors ir padarys tai kokybės standartu sau nusistatydami siekinį išgirsti iš Jūsų susižavėjimo šūksnį „Tai bent!“ Tai orientuotas į veiksmą, esantis arti kliento ir kitais sėkmingų kompanijų principais besiremiantis praktinis veikimas. Tai mažos įmonės gluosnio lankstumo filosofiją, kurią jis dar pašlovino sakydamas, kad jei darbuotojų skaičius pasiekia 50 – verta įmonę skaidyti.
Su neblėstančia aistra p. Peters pakartojo savo įžvalgas apie moterų ir pagyvenusių žmonių rinkų supergalią, apie moterų darbo pranašumą lyginant su vyrų darbu rinkoje, kurioje dauguma sprendimų priima moterys. Paklausiau jo, kaip atsižvelgiant į moterų galios fenomeną reikia tvarkyti darbą menamoje Aleksandro kepyklėlėje. Ponas Peters pareiškė, jog būtent moteris įgalinti kurti ir pardavinėti bandeles...
Man pasirodė, kad kai kuriuos seminaro dalyvius šiek tiek trikdė p. Peterso stiliaus paprastumas. Lakoniškomis riebiais žodžiais ir žeklais švytinčiomis skaidrėmis ir kartais beveik šaukdamas p. Peters stengėsi pabrėžti, kad labai svarbu versle:
Mano galva, nors ir pasirengęs nuolat keistis ir permainas šlovinantis p. Petersas vis dėlto aukština paprastais principais grįstą verslo mąstymą. Seminare jis išsakė susižavėjimą Australijos verslininku Jim Penman (http://www.jims.net/ ) kurio vieno pradėtas verslas šiandien tapo didele grupe įmonių, teikiančių begalę įvairiausių paslaugų: prižiūrėti Jūsų baseiną, medžius, tvorą, pavedžioti Jūsų šunį ar jį išplauti, sutvarkyti Jūsų biblioteką, kompiuterį, anteną ar sugalvokite dar ką nors ir padarys tai kokybės standartu sau nusistatydami siekinį išgirsti iš Jūsų susižavėjimo šūksnį „Tai bent!“ Tai orientuotas į veiksmą, esantis arti kliento ir kitais sėkmingų kompanijų principais besiremiantis praktinis veikimas. Tai mažos įmonės gluosnio lankstumo filosofiją, kurią jis dar pašlovino sakydamas, kad jei darbuotojų skaičius pasiekia 50 – verta įmonę skaidyti.
Su neblėstančia aistra p. Peters pakartojo savo įžvalgas apie moterų ir pagyvenusių žmonių rinkų supergalią, apie moterų darbo pranašumą lyginant su vyrų darbu rinkoje, kurioje dauguma sprendimų priima moterys. Paklausiau jo, kaip atsižvelgiant į moterų galios fenomeną reikia tvarkyti darbą menamoje Aleksandro kepyklėlėje. Ponas Peters pareiškė, jog būtent moteris įgalinti kurti ir pardavinėti bandeles...
Man pasirodė, kad kai kuriuos seminaro dalyvius šiek tiek trikdė p. Peterso stiliaus paprastumas. Lakoniškomis riebiais žodžiais ir žeklais švytinčiomis skaidrėmis ir kartais beveik šaukdamas p. Peters stengėsi pabrėžti, kad labai svarbu versle:
- skirti deramą dėmesi prekių ir paslaugų tobulinimui ir kūrimui,
- veikti sinergiškai.,
- mokėti klausytis,
- šypsotis,
- tarnauti darbuotojams kaip klientams,
- padėkoti,
- atsiprašyti, jei reikia
- visur pasirodyti
- pasikinkyti internetą (prisipažino, jog geriausias jo rinkodaros sprendimas yra jo blogas http://www.tompeters.com/)
- ir t.t.
Tūlas pasakytų, kad panašias mintis galima rasti vadybos vadovėlyje už devynis litus. Galima rasti, bet kiek iš tikrųjų trunka tai tiek gerai suprasti, jog darytum? Ponas Peters kartoja tas įžvalgas pabrėžtinai pasirengęs jas sudaužyti ir paneigti, kaip kad elgiasi su daugeliu proto tvarinių. Bet nesudaužo ir nepaneigia, kol nėra aiškau jų pakaitalo... Tądien niekas tokio pakaitalo taip ir nepasiūlė.
Rytis Juozapavičius
Pokyčių žmonės
Bankininkas Vladimiras Romanovas kaip siekio dalyvauti Prezidento rinkimuose pagrindinę priežastį nurodė savo interesus Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamente: „Galvoju, nukovosiu priešus futbole, o žiūriu, kad sistema... Kaip sako, su visu Sporto departamentu reikia kovoti ir šansų nėra“. Atrodo, kad p. Romanovas atvirai ketino pasinaudoti aukščiausiu postu savo asmeniniams interesams sutvarkyti. Tačiau VRK jam uždraudė bolotiruotis ne dėl ketinimo siekti asmenininės naudos valstybės tarnyboje, bet dėl „netinkamos kilmės“.
Beveik prieš septynerius metus Jurijus Borisovas aiškindamas LRT, kodėl finansavo Rolando Pakso kampaniją, leido suprasti, kad vienas iš jo siekių – pasitelkti Prezidentą santykiams su teisėsaugininkais aiškintis. Metai bėga, bet nemažėja ketinimų šios šalies vadovo postą pasitelkti kaip instrumentą savo asmeniniams reikalams sutvarkyti. Tai tik dar viena iliustracija, jog mūsų visuomenės korupcinė kultūra iš esmės nesikeičia. Lietuvos korupcijos žemėlapio 2008 tyrimo duomenimis, du iš trijų Lietuvos gyventojų tebėra pasirengę duoti kyšį, kaip ir 2002-aisiais.
Panašu, kad daugumos gyventojų apsisprendimas kyšininkauti dėl populiaraus įsitikinimo, kad „taip daro dauguma“ dar išliks tvirtas ilgus metus. Policija perspėja, kad sunkmečiu daugėja sukčiavimo, o ekonomistai prognozuoja šešėlinės ekonomikos augimą. Galime daryti prielaidą, kad dėl korupcijos sužlugdytos konkurencijos milijardiniai šalies ūkio nuostoliai didės.Tačiau yra vilties, kad šios niūrios pranašystės neišsipildys ir mūsų apiplėšimo mąstai bus mažesni. Ta viltis – pokyčių žmonės.
Tai nėra maištininkai įprastine šio žodžio prasme. Jaunimo subkultūrų išpopuliarintas maištininko įvaizdis ilgainiui tapo gerai parduodama preke. 1977 m. grupės Sex Pistols lyderis Johnny Rotten žurnalisto paklaustas, kaip išpopuliarėjo, atsakė: „Nežinau. Dėl to, kad buvau sąžiningas.“ Šiandien apie savo sąžiningumą ir priešų sąmokslą kalba kiekvienas korumpuotas politikas ar lietuviško kapitalo laikraščio leidėjas, užsidirbantis iš žmonių pykčio ir neišmanymo. Bet realiai frazės „išspardykime užpakalius blogiečiams“ pardavinėjimas neturi nieko bendro su tikromis permainomis.
Didesnis maištas nei daužyti Seimo langus yra elgtis pagal pagal sąžinę ten, kur esi. Pavyzdžiui, Konstititucinio teismo teisėjas Egidijus Šileikis randa drąsos nesutinkti su prisitaikėlišku kolegų sprendimu dėl „Leo LT“. Arba ekonomistas Raimondas Kuodis neišsižada kritiško požiūrio į Maxima LT savininkų inicijuotą energetikos sektoriaus užvaldymą net turtingajam Žilvinui Marcinkevičiui jį bandant nudėti žvilgsniu. Kartais permainoms užtenka vos kelių žmonių, kurie atsisako daryti tai, ką daro dauguma arba praneša kitiems, ką matė įtartino. Tačiau ir tiems keliems ne visada pavyksta atlaikyti konformistų spaudimą. Trisdešimt metų turėjo praeiti po Watergate skandalo, kad žurnalistams talkinęs FTB agentas William Mark Felt išdrįstų prisipažinti buvęs pareiškėju.
Ponas Felt šitaip ilgai gynėsi savo poelgio būtent toje pareiškėjus ant rankų nešiojančioje Amerikoje, kur net 77 proc. Ernst&Young apklausos respondentų laiko pranešimą apie nusikaltimą efektyvia priemone mažinant korupciją, kur pareiškėjai seniai valstybės skatinami pinigais. Jie gauna iki 25 proc. išieškotos sumos, kai jų informacija padeda Vyriausybei. JAV nuo 1986 iki 2005 m. pareiškėjai padėjo sugrąžinti valstybei beveik 10 milijardų dolerių. Jiems buvo išmokėta per 1,6 milijardo.
Bet kurios valdžios ketinimų „įvesti tvarką“ rimtumas gali būti matuojamas realia pareiškėjų apsauga ir skatinimu. Lietuvos Respublika pareiškėjų nesaugo nuo susidorojimo nei įstatymais, nei veiksmais. Neteko girdėti, kad bent vienas pilietis ar pilietė gautų deramą atlygį už pagalbą teisingumui, nors nuo 2003 m. egzistuoja Vyriausybės nutarimas, pagal kurį asmenims, suteikusiems tesėsaugai vertingos informacijos apie nusikaltimus finansams ar ūkininkavimo tvarkai, turėtų būti išmokama iki 100000 litų.
Štai buvusi valstybės tarnautoja p. Marija kreipėsi į visas institucijas siekdama įrodyti, jog nėra jokio pagrindo tenkinti bankrutuojančios AB „Lietuvos kuras“ ieškinį valstybei ir išmokėti 28 milijonus litų. Bylą pavyko laimėti Aukščiausiame teisme. Jei elgtumėmės kaip amerikiečiai, p. Marijai už pagalbą turėtume atseikėti 7 milijonus litų. Tačiau lig šiol p. Marija nesulaukė net oficialios padėkos, jau nekalbant apie piniginę kompensaciją. Liūdniausia, kad ji net nesijaučia saugiai. Nesidžiaugia, kai viešai linksniuojama jos pavardė.
Skirtingai nuo Lietuvos skaidriausios pasaulio vyriausybės gina ir skatina pareiškėjus. Norvegijos Vyriausybė, susirūpinusi dėl sunkmečiu augančio sukčiavimo, išleido nutarimą, pagal kurį privačios bendrovės turi sukurti mechanizmą, užtikrinantį, jog darbuotojai galėtų saugiai pranešti vadovams ir savininkams apie nusižengimus bei įtarimus. Jei bendrovės vadovai nereaguotų – pranešimas patektų valdžios institucijoms. Beje, sistemą kurti norvegams padeda programuotojai iš Vilniaus.
Žinoma, ne visi pareiškėjai yra malonūs žmonės. Tarp jų pasitaiko ir tokių, kurie dėl savanaudiškų paskatų ar kam nors keršydami sugeba inicijuoti nesibaigiančius tyrimus vien pasirinktai aukai pakankinti. Tačiau panašu, kad dauguma piliečių užmiršta sovietmečiu populiarius „pavliko morozovo“ ar „skundiko“ terminus ir laiko pareiškėjus patriotais. Kaip rodo rodo Lietuvos korupcijos žemėlapio 2008 tyrimo rezultatai, apie 80 proc. apklaustų gyventojų, valstybės tarnautojų ir verslininkų laiko pareiškėjus „pilietiškai aktyviais“, „drąsiais“ ar „tiesiog normaliais“ žmonėmis.
Neapleidžia įspūdis, kad pareiškėjai ir visi pokyčių žmonės vis stipriau jaučia tylų kolegų ir artimųjų palaikymą. Bendruomenės pasitikėjimas motyvuoja tiesos sakymą dar labiau nei pinigai. Neuroekonominiais tyrimais nustatyta, jog žmonių pasitikėjimas skatina laimę lemiančio oksitocino hormono išsiskyrimą smegenyse. Kai atsiranda pasitikėjimas, mes trokštame įgyti ir rodyti dar daugiau pasitikėjimo. Jei permainų žmones palaiko bent jų draugai ir artimieji, - korupcinė praktika tampa pavojingesne. Ir jei vien tik pavieniai pokyčių žmonės tęs savo veiklą neišsigąsdami supjaustytų padangų, ar kelyje nuo jų automobilio „netyčia“ pabėgusio rato, - korupcijos lygis neišvengiamai sumažės.
Rytis Juozapavičius, FranklinCovey Lietuva
Beveik prieš septynerius metus Jurijus Borisovas aiškindamas LRT, kodėl finansavo Rolando Pakso kampaniją, leido suprasti, kad vienas iš jo siekių – pasitelkti Prezidentą santykiams su teisėsaugininkais aiškintis. Metai bėga, bet nemažėja ketinimų šios šalies vadovo postą pasitelkti kaip instrumentą savo asmeniniams reikalams sutvarkyti. Tai tik dar viena iliustracija, jog mūsų visuomenės korupcinė kultūra iš esmės nesikeičia. Lietuvos korupcijos žemėlapio 2008 tyrimo duomenimis, du iš trijų Lietuvos gyventojų tebėra pasirengę duoti kyšį, kaip ir 2002-aisiais.
Panašu, kad daugumos gyventojų apsisprendimas kyšininkauti dėl populiaraus įsitikinimo, kad „taip daro dauguma“ dar išliks tvirtas ilgus metus. Policija perspėja, kad sunkmečiu daugėja sukčiavimo, o ekonomistai prognozuoja šešėlinės ekonomikos augimą. Galime daryti prielaidą, kad dėl korupcijos sužlugdytos konkurencijos milijardiniai šalies ūkio nuostoliai didės.Tačiau yra vilties, kad šios niūrios pranašystės neišsipildys ir mūsų apiplėšimo mąstai bus mažesni. Ta viltis – pokyčių žmonės.
Tai nėra maištininkai įprastine šio žodžio prasme. Jaunimo subkultūrų išpopuliarintas maištininko įvaizdis ilgainiui tapo gerai parduodama preke. 1977 m. grupės Sex Pistols lyderis Johnny Rotten žurnalisto paklaustas, kaip išpopuliarėjo, atsakė: „Nežinau. Dėl to, kad buvau sąžiningas.“ Šiandien apie savo sąžiningumą ir priešų sąmokslą kalba kiekvienas korumpuotas politikas ar lietuviško kapitalo laikraščio leidėjas, užsidirbantis iš žmonių pykčio ir neišmanymo. Bet realiai frazės „išspardykime užpakalius blogiečiams“ pardavinėjimas neturi nieko bendro su tikromis permainomis.
Didesnis maištas nei daužyti Seimo langus yra elgtis pagal pagal sąžinę ten, kur esi. Pavyzdžiui, Konstititucinio teismo teisėjas Egidijus Šileikis randa drąsos nesutinkti su prisitaikėlišku kolegų sprendimu dėl „Leo LT“. Arba ekonomistas Raimondas Kuodis neišsižada kritiško požiūrio į Maxima LT savininkų inicijuotą energetikos sektoriaus užvaldymą net turtingajam Žilvinui Marcinkevičiui jį bandant nudėti žvilgsniu. Kartais permainoms užtenka vos kelių žmonių, kurie atsisako daryti tai, ką daro dauguma arba praneša kitiems, ką matė įtartino. Tačiau ir tiems keliems ne visada pavyksta atlaikyti konformistų spaudimą. Trisdešimt metų turėjo praeiti po Watergate skandalo, kad žurnalistams talkinęs FTB agentas William Mark Felt išdrįstų prisipažinti buvęs pareiškėju.
Ponas Felt šitaip ilgai gynėsi savo poelgio būtent toje pareiškėjus ant rankų nešiojančioje Amerikoje, kur net 77 proc. Ernst&Young apklausos respondentų laiko pranešimą apie nusikaltimą efektyvia priemone mažinant korupciją, kur pareiškėjai seniai valstybės skatinami pinigais. Jie gauna iki 25 proc. išieškotos sumos, kai jų informacija padeda Vyriausybei. JAV nuo 1986 iki 2005 m. pareiškėjai padėjo sugrąžinti valstybei beveik 10 milijardų dolerių. Jiems buvo išmokėta per 1,6 milijardo.
Bet kurios valdžios ketinimų „įvesti tvarką“ rimtumas gali būti matuojamas realia pareiškėjų apsauga ir skatinimu. Lietuvos Respublika pareiškėjų nesaugo nuo susidorojimo nei įstatymais, nei veiksmais. Neteko girdėti, kad bent vienas pilietis ar pilietė gautų deramą atlygį už pagalbą teisingumui, nors nuo 2003 m. egzistuoja Vyriausybės nutarimas, pagal kurį asmenims, suteikusiems tesėsaugai vertingos informacijos apie nusikaltimus finansams ar ūkininkavimo tvarkai, turėtų būti išmokama iki 100000 litų.
Štai buvusi valstybės tarnautoja p. Marija kreipėsi į visas institucijas siekdama įrodyti, jog nėra jokio pagrindo tenkinti bankrutuojančios AB „Lietuvos kuras“ ieškinį valstybei ir išmokėti 28 milijonus litų. Bylą pavyko laimėti Aukščiausiame teisme. Jei elgtumėmės kaip amerikiečiai, p. Marijai už pagalbą turėtume atseikėti 7 milijonus litų. Tačiau lig šiol p. Marija nesulaukė net oficialios padėkos, jau nekalbant apie piniginę kompensaciją. Liūdniausia, kad ji net nesijaučia saugiai. Nesidžiaugia, kai viešai linksniuojama jos pavardė.
Skirtingai nuo Lietuvos skaidriausios pasaulio vyriausybės gina ir skatina pareiškėjus. Norvegijos Vyriausybė, susirūpinusi dėl sunkmečiu augančio sukčiavimo, išleido nutarimą, pagal kurį privačios bendrovės turi sukurti mechanizmą, užtikrinantį, jog darbuotojai galėtų saugiai pranešti vadovams ir savininkams apie nusižengimus bei įtarimus. Jei bendrovės vadovai nereaguotų – pranešimas patektų valdžios institucijoms. Beje, sistemą kurti norvegams padeda programuotojai iš Vilniaus.
Žinoma, ne visi pareiškėjai yra malonūs žmonės. Tarp jų pasitaiko ir tokių, kurie dėl savanaudiškų paskatų ar kam nors keršydami sugeba inicijuoti nesibaigiančius tyrimus vien pasirinktai aukai pakankinti. Tačiau panašu, kad dauguma piliečių užmiršta sovietmečiu populiarius „pavliko morozovo“ ar „skundiko“ terminus ir laiko pareiškėjus patriotais. Kaip rodo rodo Lietuvos korupcijos žemėlapio 2008 tyrimo rezultatai, apie 80 proc. apklaustų gyventojų, valstybės tarnautojų ir verslininkų laiko pareiškėjus „pilietiškai aktyviais“, „drąsiais“ ar „tiesiog normaliais“ žmonėmis.
Neapleidžia įspūdis, kad pareiškėjai ir visi pokyčių žmonės vis stipriau jaučia tylų kolegų ir artimųjų palaikymą. Bendruomenės pasitikėjimas motyvuoja tiesos sakymą dar labiau nei pinigai. Neuroekonominiais tyrimais nustatyta, jog žmonių pasitikėjimas skatina laimę lemiančio oksitocino hormono išsiskyrimą smegenyse. Kai atsiranda pasitikėjimas, mes trokštame įgyti ir rodyti dar daugiau pasitikėjimo. Jei permainų žmones palaiko bent jų draugai ir artimieji, - korupcinė praktika tampa pavojingesne. Ir jei vien tik pavieniai pokyčių žmonės tęs savo veiklą neišsigąsdami supjaustytų padangų, ar kelyje nuo jų automobilio „netyčia“ pabėgusio rato, - korupcijos lygis neišvengiamai sumažės.
Rytis Juozapavičius, FranklinCovey Lietuva
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)