FranklinCovey Lietuva

Konferencija apie efektyvumą sunkmečiu

2009-04-29T02:10:00.000-07:00

Beveik šimtas įvairių verslo ir viešojo sektoriaus organizacijų atstovų dalinosi patirtimi, kas padeda būti efektyviems sunkmečiu „FranklinCovey“ ir „Kitokie projektai“ bendrai surengtoje konferencijoje prie Margio ežero netoli Trakų balandžio 28 d. Konferencijos pranešėjai išskyrė asmeninio efektyvumo, kaip atsako į sunkmečio iššūkius, dėsningumus. Juos vienijo įžvalga, kad su iššūkiu susidūrę žmonės efektyvūs būna tada, kai sąmoningai renkasi atliepti susidariusios padėties reikalavimams ir remiasi principais. Konferencijos dalyviai plojimais sutiko tokį elgesio modelį iliustruojantį filmą apie Naujamiesčio kunigą Algirdą Dauknį.

http://www.youtube.com/watch?v=MMnZh0fxMbk

Tom Peters kaip gluosnis su dygliukais

2009-04-01T21:24:00.000-07:00

Vilniuje vykusiame iškilaus verslo mąstytojo Tom Peters seminare „Aplenk pokyčius“ (seminaro skaidrės pasiekiamos http://www.tompeters.com/entries.php?rss=1&note=http://www.tompeters.com/blogs/main/010915.php) verslo konsultantas Aleksandras Abišala negailestingai paprastai paklausė įžymybės. Girdi, Harvardo nebaigusiam Aleksandrui priklauso kepyklėlė su dvylika darbuotojų provincijoje, sąskaitos už elektrą ir šildymą auga, sunkmetis spaudžia – ką daryti? Pono Peters atsakymo esmė skambėtų maždaug taip: „daryk daugiau klientams už tą pačią kainą nei kitas vyrukas, Tavo konkurentas, - tiesiog daugiau dirbk, atsikelk anksčiau, nueik gulti vėliau ir būk visiems mielas “. Tikriausiai nujausdamas, jog dalis auditorijos gali būti šokiruota atsakymo paprastumo, p. Peters padėkoja p. Abišalai už „gerą klausimą“, sakydamas, jog klausimas jį tikrai sunervino. Atodo, p. Peters tas susinervinimas ir padeda prieiti įžvalgų, dėl kurių jis beveik tris dešimtmečius linksniuojamas kaip „verslo guru“.

Mano galva, nors ir pasirengęs nuolat keistis ir permainas šlovinantis p. Petersas vis dėlto aukština paprastais principais grįstą verslo mąstymą. Seminare jis išsakė susižavėjimą Australijos verslininku Jim Penman (http://www.jims.net/ ) kurio vieno pradėtas verslas šiandien tapo didele grupe įmonių, teikiančių begalę įvairiausių paslaugų: prižiūrėti Jūsų baseiną, medžius, tvorą, pavedžioti Jūsų šunį ar jį išplauti, sutvarkyti Jūsų biblioteką, kompiuterį, anteną ar sugalvokite dar ką nors ir padarys tai kokybės standartu sau nusistatydami siekinį išgirsti iš Jūsų susižavėjimo šūksnį „Tai bent!“ Tai orientuotas į veiksmą, esantis arti kliento ir kitais sėkmingų kompanijų principais besiremiantis praktinis veikimas. Tai mažos įmonės gluosnio lankstumo filosofiją, kurią jis dar pašlovino sakydamas, kad jei darbuotojų skaičius pasiekia 50 – verta įmonę skaidyti.

Su neblėstančia aistra p. Peters pakartojo savo įžvalgas apie moterų ir pagyvenusių žmonių rinkų supergalią, apie moterų darbo pranašumą lyginant su vyrų darbu rinkoje, kurioje dauguma sprendimų priima moterys. Paklausiau jo, kaip atsižvelgiant į moterų galios fenomeną reikia tvarkyti darbą menamoje Aleksandro kepyklėlėje. Ponas Peters pareiškė, jog būtent moteris įgalinti kurti ir pardavinėti bandeles...

Man pasirodė, kad kai kuriuos seminaro dalyvius šiek tiek trikdė p. Peterso stiliaus paprastumas. Lakoniškomis riebiais žodžiais ir žeklais švytinčiomis skaidrėmis ir kartais beveik šaukdamas p. Peters stengėsi pabrėžti, kad labai svarbu versle:

skirti deramą dėmesi prekių ir paslaugų tobulinimui ir kūrimui,
veikti sinergiškai.,
mokėti klausytis,
šypsotis,
tarnauti darbuotojams kaip klientams,
padėkoti,
atsiprašyti, jei reikia
visur pasirodyti
pasikinkyti internetą (prisipažino, jog geriausias jo rinkodaros sprendimas yra jo blogas http://www.tompeters.com/)
ir t.t.

Tūlas pasakytų, kad panašias mintis galima rasti vadybos vadovėlyje už devynis litus. Galima rasti, bet kiek iš tikrųjų trunka tai tiek gerai suprasti, jog darytum? Ponas Peters kartoja tas įžvalgas pabrėžtinai pasirengęs jas sudaužyti ir paneigti, kaip kad elgiasi su daugeliu proto tvarinių. Bet nesudaužo ir nepaneigia, kol nėra aiškau jų pakaitalo... Tądien niekas tokio pakaitalo taip ir nepasiūlė.

Rytis Juozapavičius

Pokyčių žmonės

2009-03-26T09:27:00.000-07:00

Bankininkas Vladimiras Romanovas kaip siekio dalyvauti Prezidento rinkimuose pagrindinę priežastį nurodė savo interesus Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamente: „Galvoju, nukovosiu priešus futbole, o žiūriu, kad sistema... Kaip sako, su visu Sporto departamentu reikia kovoti ir šansų nėra“. Atrodo, kad p. Romanovas atvirai ketino pasinaudoti aukščiausiu postu savo asmeniniams interesams sutvarkyti. Tačiau VRK jam uždraudė bolotiruotis ne dėl ketinimo siekti asmenininės naudos valstybės tarnyboje, bet dėl „netinkamos kilmės“.

Beveik prieš septynerius metus Jurijus Borisovas aiškindamas LRT, kodėl finansavo Rolando Pakso kampaniją, leido suprasti, kad vienas iš jo siekių – pasitelkti Prezidentą santykiams su teisėsaugininkais aiškintis. Metai bėga, bet nemažėja ketinimų šios šalies vadovo postą pasitelkti kaip instrumentą savo asmeniniams reikalams sutvarkyti. Tai tik dar viena iliustracija, jog mūsų visuomenės korupcinė kultūra iš esmės nesikeičia. Lietuvos korupcijos žemėlapio 2008 tyrimo duomenimis, du iš trijų Lietuvos gyventojų tebėra pasirengę duoti kyšį, kaip ir 2002-aisiais.

Panašu, kad daugumos gyventojų apsisprendimas kyšininkauti dėl populiaraus įsitikinimo, kad „taip daro dauguma“ dar išliks tvirtas ilgus metus. Policija perspėja, kad sunkmečiu daugėja sukčiavimo, o ekonomistai prognozuoja šešėlinės ekonomikos augimą. Galime daryti prielaidą, kad dėl korupcijos sužlugdytos konkurencijos milijardiniai šalies ūkio nuostoliai didės.Tačiau yra vilties, kad šios niūrios pranašystės neišsipildys ir mūsų apiplėšimo mąstai bus mažesni. Ta viltis – pokyčių žmonės.

Tai nėra maištininkai įprastine šio žodžio prasme. Jaunimo subkultūrų išpopuliarintas maištininko įvaizdis ilgainiui tapo gerai parduodama preke. 1977 m. grupės Sex Pistols lyderis Johnny Rotten žurnalisto paklaustas, kaip išpopuliarėjo, atsakė: „Nežinau. Dėl to, kad buvau sąžiningas.“ Šiandien apie savo sąžiningumą ir priešų sąmokslą kalba kiekvienas korumpuotas politikas ar lietuviško kapitalo laikraščio leidėjas, užsidirbantis iš žmonių pykčio ir neišmanymo. Bet realiai frazės „išspardykime užpakalius blogiečiams“ pardavinėjimas neturi nieko bendro su tikromis permainomis.

Didesnis maištas nei daužyti Seimo langus yra elgtis pagal pagal sąžinę ten, kur esi. Pavyzdžiui, Konstititucinio teismo teisėjas Egidijus Šileikis randa drąsos nesutinkti su prisitaikėlišku kolegų sprendimu dėl „Leo LT“. Arba ekonomistas Raimondas Kuodis neišsižada kritiško požiūrio į Maxima LT savininkų inicijuotą energetikos sektoriaus užvaldymą net turtingajam Žilvinui Marcinkevičiui jį bandant nudėti žvilgsniu. Kartais permainoms užtenka vos kelių žmonių, kurie atsisako daryti tai, ką daro dauguma arba praneša kitiems, ką matė įtartino. Tačiau ir tiems keliems ne visada pavyksta atlaikyti konformistų spaudimą. Trisdešimt metų turėjo praeiti po Watergate skandalo, kad žurnalistams talkinęs FTB agentas William Mark Felt išdrįstų prisipažinti buvęs pareiškėju.

Ponas Felt šitaip ilgai gynėsi savo poelgio būtent toje pareiškėjus ant rankų nešiojančioje Amerikoje, kur net 77 proc. Ernst&Young apklausos respondentų laiko pranešimą apie nusikaltimą efektyvia priemone mažinant korupciją, kur pareiškėjai seniai valstybės skatinami pinigais. Jie gauna iki 25 proc. išieškotos sumos, kai jų informacija padeda Vyriausybei. JAV nuo 1986 iki 2005 m. pareiškėjai padėjo sugrąžinti valstybei beveik 10 milijardų dolerių. Jiems buvo išmokėta per 1,6 milijardo.

Bet kurios valdžios ketinimų „įvesti tvarką“ rimtumas gali būti matuojamas realia pareiškėjų apsauga ir skatinimu. Lietuvos Respublika pareiškėjų nesaugo nuo susidorojimo nei įstatymais, nei veiksmais. Neteko girdėti, kad bent vienas pilietis ar pilietė gautų deramą atlygį už pagalbą teisingumui, nors nuo 2003 m. egzistuoja Vyriausybės nutarimas, pagal kurį asmenims, suteikusiems tesėsaugai vertingos informacijos apie nusikaltimus finansams ar ūkininkavimo tvarkai, turėtų būti išmokama iki 100000 litų.

Štai buvusi valstybės tarnautoja p. Marija kreipėsi į visas institucijas siekdama įrodyti, jog nėra jokio pagrindo tenkinti bankrutuojančios AB „Lietuvos kuras“ ieškinį valstybei ir išmokėti 28 milijonus litų. Bylą pavyko laimėti Aukščiausiame teisme. Jei elgtumėmės kaip amerikiečiai, p. Marijai už pagalbą turėtume atseikėti 7 milijonus litų. Tačiau lig šiol p. Marija nesulaukė net oficialios padėkos, jau nekalbant apie piniginę kompensaciją. Liūdniausia, kad ji net nesijaučia saugiai. Nesidžiaugia, kai viešai linksniuojama jos pavardė.

Skirtingai nuo Lietuvos skaidriausios pasaulio vyriausybės gina ir skatina pareiškėjus. Norvegijos Vyriausybė, susirūpinusi dėl sunkmečiu augančio sukčiavimo, išleido nutarimą, pagal kurį privačios bendrovės turi sukurti mechanizmą, užtikrinantį, jog darbuotojai galėtų saugiai pranešti vadovams ir savininkams apie nusižengimus bei įtarimus. Jei bendrovės vadovai nereaguotų – pranešimas patektų valdžios institucijoms. Beje, sistemą kurti norvegams padeda programuotojai iš Vilniaus.

Žinoma, ne visi pareiškėjai yra malonūs žmonės. Tarp jų pasitaiko ir tokių, kurie dėl savanaudiškų paskatų ar kam nors keršydami sugeba inicijuoti nesibaigiančius tyrimus vien pasirinktai aukai pakankinti. Tačiau panašu, kad dauguma piliečių užmiršta sovietmečiu populiarius „pavliko morozovo“ ar „skundiko“ terminus ir laiko pareiškėjus patriotais. Kaip rodo rodo Lietuvos korupcijos žemėlapio 2008 tyrimo rezultatai, apie 80 proc. apklaustų gyventojų, valstybės tarnautojų ir verslininkų laiko pareiškėjus „pilietiškai aktyviais“, „drąsiais“ ar „tiesiog normaliais“ žmonėmis.
Neapleidžia įspūdis, kad pareiškėjai ir visi pokyčių žmonės vis stipriau jaučia tylų kolegų ir artimųjų palaikymą. Bendruomenės pasitikėjimas motyvuoja tiesos sakymą dar labiau nei pinigai. Neuroekonominiais tyrimais nustatyta, jog žmonių pasitikėjimas skatina laimę lemiančio oksitocino hormono išsiskyrimą smegenyse. Kai atsiranda pasitikėjimas, mes trokštame įgyti ir rodyti dar daugiau pasitikėjimo. Jei permainų žmones palaiko bent jų draugai ir artimieji, - korupcinė praktika tampa pavojingesne. Ir jei vien tik pavieniai pokyčių žmonės tęs savo veiklą neišsigąsdami supjaustytų padangų, ar kelyje nuo jų automobilio „netyčia“ pabėgusio rato, - korupcijos lygis neišvengiamai sumažės.

Rytis Juozapavičius, FranklinCovey Lietuva

Pradėti nuo skausmo

2009-03-24T13:13:00.000-07:00

Jis nelaksto po sceną kaip televizijos pamokslininkas. Stovi vienoje vietoje ir kimiu ramiu balsu kalba. Nors šamaniškų manipuliacijų nevengia – čia ilgai sukioja kompasą, iliustruodamas, kaip kartu dirbantys žmonės turėtų ne tik racionaliai, bet ir emociškai suvokti organizacijos veiklos kryptį, čia uždega žvakę ir paaiškina, jog ji simbolizuoja vertybes, turinčias šviesti visą laiką, kad ir ką darytume.

Stephenas Covey gimė prieš 76 metus Solt Leik Sityje, Jutoje, JAV. Labiausiai išgarsėjo parašęs knygą „The Seven Habits of Highly Effective People“ (lietuviškai knyga išleista pavadinimu „Septyni sėkmės lydimų žmonių įpročiai“). Jo turimų titulų sąrašas įspūdingas, įvardysiu porą – žurnalas „Time“ jį išrinko vienu iš 25 įtakingiausių amerikiečių 1996 metais, 1998 gavo „Taikos žmogaus“ apdovanojimą.

Latvijoje Stepheno Covey seminaras buvo įvardytas kaip metų įvykis. Ir tikrai – Rygos „Dailes“ teatro didžioji salė nebuvo pilnutėlė, bet žmonių gausu. Teatro pusrūsio kabinetėlyje keli Baltijos šalių žurnalistai gavo progą ko ne ko pasiklausti žmogaus, kurį mokyti ir konsultuoti kviečiasi ir stambiausių bendrovių, valstybių prezidentai.

Dabar pasaulyje krizė. Kas, jūsų požiūriu, svarbu žmogaus elgesyje, santykiuose su kitais tokiomis kritiškomis, problemiškomis sąlygomis? Ką žmonės turėtų daryti, kad išgyventų šitą krizę kuo mažiau skausmingai?

Ar jūs žinote, ką aš vadinu sinergetine komunikacija? Tai toks bendravimas ir bendradarbiavimas, kai žmonės veikia kartu ir todėl pateikia geresnius sprendimus negu kad kiekvienas iš jų buvo pasiūlęs. Tie sprendimai būna paprastai geresni ir negu kompromisai. Toks būtų mano pamatinis siūlymas – įtraukti žmones, kuriems rūpi tas pats dalykas, kaip ir jums, ir sinergetiškai veikti. Bet sinergija reikalauja solidžios empatijos, reikia išmokti klausytis kito žmogaus atsižvelgiant į jo taikomų sąvokų rėmus. Pavyzdžiui, sugebėti performuluoti savo pašnekovo teiginį taip, kad jis būtų iš tikrųjų priimtinas jam. Pamažu silpsta asmeninė gynyba ir padidėja kūrybinis santykis. Aš priklausau Pasaulio lyderystės forumui (angl. World Leadership Forum – VK), kuriame krikščionys, žydai, musulmonai stengiasi kurti geresnius santykius. Vieną sekmadienio vakarą forumo narius mokiau šitokios sinergetinės komunikacijos. Mes taikėme metodiką dvi dienas ir ji visiškai pakeitė grupę, su kuria dirbau. Madeleine Albright, buvusi Clintono administracijos valstybės sekretorė, sakė: „Aš niekada nemačiau nieko panašaus, ši metodika visiškai revoliucionizuotų tarptautinę diplomatiją – viskas, ką mes darome dabar: Bandome nustatyti, kas turi galios ir kokie galimi kompromisai.“ Šitaip aš elgčiausi krizės aplinkybėmis – stengčiausi prisijungti prie kolektyvinės išminties, energijos ir visos prieinamos kultūros įžvalgų.

Jūs kalbate apie empatiją, žmonių išklausymą, bet tokiais kritiniais laikais kaip dabar vadovai dažnai kalba apie skaičius, apie sąnaudų karpymą. Kokie būtų jūsų patarimai – ar teisinga kalbėti tik apie sąnaudas ir skaičius?

Aš manau, apie skaičius kalbėti ir galima, ir reikia, bet reikėtų kalbėti apie prasmingus skaičius, ne tik apskaitos. Reikia kalbėti apie tuos skaičius, kurie atspindi organizacijos kultūrą, atskleidžia, ar į ją kreipiamas dėmesys, investuojama. Tik taip gali būti sprendžiamos problemos, dorojamasi su krize. Tik taip galima suvokti, ar žmonės jumis pasitiki, ar yra rinkos pasitikėjimas, pasitikėjimas organizacijos viduje, ar tiekėjai jumis pasitiki. Socialinės ekologijos koncepcija iš esmės kalba apie tai, kad jūs rūpinatės gerove ir gyvenimo kokybe visų suinteresuotų šalių, ne vienos kurios nors, pavyzdžiui, savininko. Taigi, aš manau, kad jeigu jūs turite prasmingus skaičius – kalbančius apie kultūrą, apie santykius ir – galiausiai – apie rezultatus (o tai ir yra apskaitos skaičiai), – tuomet yra pagrindas ne tik geriau suprasti problemą, bet taip pat ir pagrindas sudėlioti veiksmų planą ir išspręsti ją.

Atrodo, vienas iš dalykų, kurie įmonėse gali nukentėti krizės laikotarpiu, – mokymas, žmonių lavinimas. Kaip manote – ar tai teisinga? Ar mokymai turėtų būti tęsiami ir kritiniais laikais?

Sakyčiau, kad perkvalifikavimas svarbiau negu mokymai, bet jeigu jau jūs mokote, tai jums reikia naujo elgsenos žemėlapio – tokio, kuris aiškina žmonėms, kaip mokyti vienas kitą, ir kartu tokio, kuris juos giliai įtraukia į problemą, padeda jiems būti empatiškiems ir sinergiškiems. Labai nedaug žmonių buvo mokomi būti empatiški, iš tikrųjų klausytis kitų žmonių pagal jų atskaitos taškų apibrėžtus rėmus. Tikrai. Žmonės bijo rizikos, bijo būti per daug pažeidžiami ir todėl nesiklauso iš tikrųjų. O kai kalbame apie mokymus, labai svarbu turėti tinkamą žemėlapį, o ne tiktai dėstyti kažkokias tiesas.

Jūs dažnai minite žodį „žemėlapis“. Aplink yra daug žemėlapių, jūs pats būdamas scenoje paminėjote keletą iš tų, kuriais galima naudotis – atsirandančių iš įvairių tradicijų: Naujojo testamento, sufizmo, dzenbudizmo. Bet vis dėlto kiekvienas iš tų žemėlapių yra tiktai žemėlapis. Ar nemanote, kad tikras proveržis įmanomas, kai žmogus išsiveržia iš žemėlapio? Kuo ilgiau naudojamas žemėlapis, tuo dažniau jis tampa dėže, ribojančia perspektyvą, protą, žvilgsnį.

Tai tiesa. Thomas Kuhnas savo knygoje „Mokslinių revoliucijų struktūra“ parodo, kad ilgai naudojamas vienas žemėlapis galiausiai įtvirtina viso labo tik prielaidas apie pasaulį. Todėl labai svarbus sugebėjimas žengti už žemėlapio ribų ir ištirti jį, įvertinti, ar jis dar atspindi realybę, ir sugebėti sukurti naujus žemėlapius, kurie gali geriau paaiškinti teritoriją.

Bet ir naujasis žemėlapis vis tiek yra tik žemėlapis.

Taip, bet jis bus geresnis negu prieš tai naudotas. Nėra kitų būdų veikti kaip tik pasitelkus žemėlapį – neįmanoma ką nors daryti be jo. Netgi mintis turėti žemėlapį, aprašantį kitus žemėlapius, irgi yra tik žemėlapis. Ir tai svarbiausia – nuolat kurti vis geresnius žemėlapius. Žiūrėkite, ką daro medicina dabar, palyginti su ankstesniais laikais. Žvelkime į bet kurią žmogaus veiklos sritį – visa, kas daroma, yra nuolatinis žemėlapių tobulinimas. Vienas dalykas, kuriuo galima visiškai pasitikėti, – tai principų žemėlapis. Savo tarptautinėse konferencijose, dabar vykstančiose 140 šalių, mes pamatėme, kad, jeigu susirenka žmonės, pasitikintys vienas kitu, veikiantys laisvai ir sinergiškai, informuoti apie padėtį ir organizacijose, ir jų aplinkoje – visuomet jie galiausiai sutaria dėl tų pačių pamatinių principų.

Ar nėra taip, kad jūsų konsultacijos pamažu tampa kažkuo panašiu į religiją?

Šešių didžiausių pasaulinių religijų, o ir filosofijos bei psichologijos visi teiginiai remiasi tais pačiais kertiniais akmenimis: kūnas – tai yra teisingumas, protas – tai yra nuolatinis vystymasis ir talentas, širdis – tai yra mokymasis mylėti bei atleisti, ir dvasia – mokymasis atskirti ir suteikti vertę. Ir visa tai turi būti vientisa. Visuomet pasigilinus išnyra tie patys principai.

O kam piešti visas šitas pateiktis, šitas skaidres, kodėl nenukreipus žmonių tiesiog prie šaltinių – Šventojo Benedikto, Marko Aurelijaus, kitų išminčių?

Taip galima daryti. Bet argi neįdomu sužinoti, kad žmonės visame pasaulyje remiasi tomis pačiomis vertybių sistemomis? Ir tos vertybės kyla iš principų, kurie nereikalauja įrodymų, yra amžini ir universalūs, jų negalima paneigti.

Kokia jūsų sėkmės paslaptis? Tai, ką jūs kalbate, iš esmės gan bendra ir jau daug kartų girdėta. Juk egzistuoja visa asmens tobulėjimo, vadybos tobulinimo pramonė. Kuo jūsų sakomi dalykai kitokie, kur yra pridėtinė vertė?

Pasikartosiu, bet manau, kad mano suteikiama pridėtinė vertė – amžini ir universalūs principai. Ir dar vienas dalykas – aš visada pradedu nuo skaitytojo sąmonės ir jausmų, ne nuo rašytojo. Pradedu nuo skaitytojų skausmo – jeigu peržiūrėsite mano knygas, pamatysite, kad jos visada prasideda nuo to, ką skauda skaitytojui. Tai iš karto jį patraukia. O jeigu pradedate nuo savo teorinių nuostatų ar panašiai, nebūtinai patraukiate skaitytojus. Mano knygos todėl ir populiarios, noriai perkamos, kad aš jaučiu empatiją su skaitytojais. Paprastai mėgstu bendrauti su mažesnėmis grupėmis, užduoti klausimus ir girdėti atsakymus – šie atsakymai rodo, kas yra žmonių širdyse ir protuose, ir tai mane veda į priekį labiau negu galima būtų įsivaizduoti. Aš visada mokausi iš auditorijos. Tai, ko išmokstu, dažniausia tampa mano knygų pradžių pradžia.

Aurelijus Katkevičius
"Verslo klasė", 2008 m. gruodis

Puikios lyderystės principai

2009-03-24T13:10:00.000-07:00

Žurnalo Time pripažintas vienu iš 25 įtakingiausių amerikiečių, įvardintas vienu iš reikšmingiausių ir įtakingiausių verslo pasaulio mąstytojų (15-a vieta 2007 metų Thinkers 50 sąraše) Stephen R. Covey spalio 29 d. Rygos Dailės teatre susirinkusiems pasiklausyti jo seminaro pasiūlė išbandyti ekologišką mąstymą. Ekologiškas mąstymas remiasi nuostata, jog visi esame neatsiejamai susiję ir į tai būtina atsižvelgti kuriant santykius. Ponas Covey visur ieško prasmės ir gerus santykius tarp žmonių jis vadina „prasmingais“, o ne „efektyviais“.

Įdomiausia, kaip pats p. Covey demonstruoja šį mąstymą savo elgesiu. 76 metų plikas oriai judantis vyras išlieka ištikimas sau atsisakydamas varžytis su sėkmės mokytojais ar performanso meistrais dėl kuo įspūdingesnio renginio vardo. Jis kalba lėtai ir labai paprastai siekdamas tik kuo tiksliau perduoti savo žinią. Savo doktriną iliustruoja tais pačiais jo veikaluose jau pateiktais pavyzdžiais tarytum taupytų mintis. Pristatydamas savo bestselerio „7 efektyviai veikiančių žmonių įpročiai“ visame pasaulyje išpopuliarintą vertybėmis grįsta asmeninio tobulėjimo sistemą pabrėžia, kad jis TIK suteikė naujus pavadinimus nuo žilos senovės žinomiems principams ir sudėliojo juos į lengvai suprantamą mokymą. Tik tiek. Per kavos pertraukėlę susitikęs su savo kolegomis iš kompanijos FranklinCovey nešioja jiems pyragėlius ir ploja kiekvienam naujai pasirodančiam tarytum sutiktų čempioną. Pietų pertraukos metu su žurnalistais šnekasi 20 minučių ilgiau nei planuota beveik nepalikdamas sau laiko ramiai pavalgyti. Seminaro išvakarėse sako kalbas įvairiose vietose ir nemokamai dalijasi išmintimi apie lyderystę šeimoje su šimtais žmonių iš gatvės atvirame seminare užuot mėgavęsis Rygos slėpiniais.

Savo viešose kalbose p. Covey asketiškai siekia pabrėžti tik tam tikrų minčių didingumą. Jis anaiptol neteigia, kad tos mintys yra tik būtent jo protingos galvos sukurtos. Mes visi tas mintis jau girdėjome, bet nestabtelėjome jas gerai apgalvoti... Pavyzdžiui, žinome, kad pramonės amžių keičia kokybiškai kitoks žinių ekonomikos amžius: globalizacijos vis stipriau sujungiamame vis skaidresniame pasaulyje konkurencinėje kovoje gali nugalėti tik tos organizacijos, kurios sugeba pilnai atskleisti visą savo darbuotojų talentą. Bet ar klausėme savęs, ar mūsų organizacijoje visi darbuotojai pilnai įgyvendina visą savo potencialą? Kas tam trukdo? Ar galime sukurti kultūros terpę, kad darbuotojai sugebėtų patys save motyvuoti? Be „pramonės amžiaus kontrolės maniako“ priežiūros (įsivaizduokime mėlstelėjusi nuo riksmo ant kolegų lietuviškos įmonėlės vadybininką), - t.y. be formalų autoritetą turinčio prievaizdo? Pasak p. Covey, tyrimai rodo, kad tik 19 proc. organizacijų darbuotojų jaučią aistrą siekti savo organizacijos tikslo. Ar ir Jūs dirbate organizacijoje, kurioje keturi iš penkių trina kėdę tik dėl pinigų, karjeros ar tarnybos teikiamo ramaus užutekio?

Žinių amžiaus darbuotojai turi daugiau pasirinkimų, nei pramonės amžiaus. Ar bandėte suvaldyti talentingus profesionalus juos spausdami ir gąsdindami? Ar įmanoma užčiaupti ekonomistą Raimondą Kuodį arba žurnalistą Artūrą Račą per darbo santykius? Tokių darbuotojų žinių amžiuje neišvengiamai daugės ir vadovauti jiems tegalės tarnaujantis lyderis. Tarnaujančio lyderio galia kyla ne iš jo posto, bet suteikiama „apačių“ todėl, kad jie mato žmogaus pasirengimą aukotis.

Tarnaujančių lyderių yra nemažai, tik populiari kultūra jų nešlovina. Pasak p. Covey, lyderystė yra perdavimas žmonėms pranešimo apie jų vertę ir potencialą taip aiškiai, kad jie įkvėpiami patys tai matyti savyje. Antai Lietuvos žiniasklaida dažniausiai kuria neapykantos terpę, kurioje net didžiuojamasi tokiu sadistišku darbu kaip „atviro nervo krapštymas“. Nejaugi per tuos keliolika metų nepamatėme, jog kad ir kiek užgauliosime bei žeminsime korumpuotus politikus, jie dėl to nė per nago juodymą nepasikeis, nes net nelaiko savęs kaltais. Teks išmokti kitaip su jais bendrauti, jei jau jų nesušaudome vietoje...

Yra keturios bendravimo rūšys. Pirma, ir bene pati populiariausia yra priešiškumas. Tai subkultūrų dievinamas santykis su kitais: jei tu ne su mumis – tu prieš mus. Toliau - gynybinis bendravimas. Jo imamės tada, kad suprantame, kad vis viena teks kalbėtis su priešininkais, nes negalime jų įveikti. Aukštesnė bendravimo forma yra pagarbus bendravimas arba kompromisas. Neretai toks bendravimas padeda priimti sprendimus, kuriais niekas nėra patenkintas, bet visi mano, „kad buvo atsižvelgta į visų pusių nuomones“. Ir aukščiausias bendravimo lygis yra sinerginis arba trečiosios alternatyvos bendravimas. Tai bendravimas, kuomet aš atsisakau savosios nuomonės, o Jūs – savosios, kad kartu sukurtume trečiąją nuomonę, kuri būtų geresnė tiek už maniškę, tiek ir už Jūsiškę.

Tarnaujančių lyderių praktikuojamam sinerginiam bendravimui reikia labai keisto lydinio, - tiek drąsos, tiek ir nuolankumo. Drąsos savo mintims išsakyti ir nuolankumo įsiklausyti į kito mintis ir jas suprasti ne tik ausimis, bet pamatyti akimis ir širdimi. Na, ir p. Covey gilus įtikėjimas empatiniu klausymu, atjauta grįstu bendravimu - nieko naujo. Puikus komunikacijos istorikas John Durham Peters savo nuostabioje knygoje „Kalbėjimas vėjams“ nepaprastai taikliai atskleidžia bendravimo esmę kiek kitais žodžiais, nei p. Covey, bet iš esmės sakydamas tą patį: „Komunikacijos uždavinys yra ne likti ištikimu savo vidujybei, o atleisti kitiems už tai, kad šie niekuomet nemato mūsų taip, kaip matome mes.“

Vienas žurnalistas paklausė Stephen R. Covey ar nepanašu, kad verslo mokymus jis paverčia savotiška religija? Šis atsakė, kad iš dalies taip yra. Jam pačiam religija labai svarbi, nors jis gerbia ir nepraktikuojančius. Devynis vaikus ir penkiasdešimt anūkų turintis, mormonų tikėjimą išpažįstantis p. Covey sakosi negalįs priprasti prie fakto, kad žmonės nepasimoko net iš savo pačių kančios, nesugeba liautis varžęsi, kur nereikia, neišmeta iš galvos stokos mąstymo ir vis dar labiau rūpinasi savo įvaizdžiu nei savimi... Sakokote „mes irgi galime tą pasakyti”? Tada koks skirtumas tarp mūsų ir elitinio verslo mokytojo žodžių?

Žvelgdamas į p. Covey auditoriją didelio ir šviesaus teatro pastate klausiau savęs, kodėl jie čia? Man atrodė, kad šie žmonės atėjo ne tiek dėl senstančio pono Covey, bet dėl principų, apie kuriuos jis kalba. Ir ne todėl, kad tais principais besivadovaujančios kompanijos sukuria didelio pasitikėjimo kultūrą, kurioje investicijos duoda trigubai daugiau grąžos akcininkams, nei žemo pasitikėjimo kultūros organizacijose... Tiesiog pasaulis be universalių principų, be mąstymo „laimėkime abu“, be atjautos jiems neturi prasmės. Mirs ponas Covey, mirsime ir mes – o ką paliksime?

Rytis Juozapavičius, FranklinCovey Lietuva konsultantas